Anglosaksų menas

Anglosaksų menas − Anglijos menas tarp V a. pabaigos germanų genčių invazijos ir apie 1066 m. normanų Anglijos užkariavimo.

Apžvalga

„Lindisfarnės evangelijų“ viršelis, Hibernosaksų stiliaus iliuminacija

V a. pabaigoje į dabartinę Angliją įsiveržė anglų, saksų, jutų ir, tikriausiai, fryzų germaniškos gentys. Vietiniai gyventojai buvo išstumti į Britanijos pakraščius, nuo romėnų laikų gyvavusi krikščioniška vietos religija buvo pakeista pagonišku tikėjimu. Germanai į Angliją atsinešė savo kultūrą. Jos meno objektai buvo kilnojami − audiniai, metalo dirbiniai, juvelyrika, dramblio kaulo ir medžio drožiniai. Metalo dirbinių meistrai germanų visuomenėse užėmė aukštą socialinę padėtį. Saksai ir jutai įsikūrė pietuose (Mersija), anglai − rytuose ir šiaurėje (Nortumbrija). Germanai atsinešė stilizuotų animalistinio meno formų, kurias vienijo su keltiška ornamentuotės tradicija. Iš ankstyvojo laikotarpio daugiausiai išliko objektai, rasti germanų kapuose. Svarbiausiu artefaktu yra laidojimo laivas, rastas 1939 m. Satone Hu. Manoma, kad jame apie 625 m. tikriausiai buvo palaidotas karalius Redvaldas. Beveik tikra, kad germanų religiniu supratimu laidojimas laive buvo paruošimas sielos kelionei per jūrą į amžinąją poilsio vietą. Laive rastos auksinės sagties ornamente pavaizduotos daugelis susipynusių ir kandančių gyvačių.

VI a. pabaigoje Kente krikščionybę pradėjo skleisti misionieriai iš Italijos ir Galijos, su kuriais pradėjo plisti akmeninių bažnyčių statybos. VII a. pradžioje Nortrumbijoje krikščionybę pradėjo skleisti misionieriai iš Škotijos ir Airijos. Pastarieji į Angliją atnešė specifinį manuskriptų iliuminavino stilių, pavadintą Hibernosaksų stiliumi (Hibernija − romėniškas Airijos salos pavadinimas). Jame buvo vienijami krikščioniškosios, keltų ir germanų kultūrų meno bruožai. VII a. antroje pusėje Anglijos karalystės tapo krikščioniškomis. Paplito statybos iš akmenų, buvo kuriami kryžiai, liturginės knygos ir kiti ritualiniai objektai. Anglijoje plito Merovingų ir vėliau − Karolingų meno bruožai, tačiau vietos menininkai išlaikė tamprų ryšį su Britanijos pakraščių keltiškojo meno tradicijomis.

IX a. prasidėjo vikingų Anglijos puldinėjimai. Norturmbrija, Mersija ir Rytų Anglija buvo nusiaubtos ir linkusios taikiai susiderėti su vikingais, tačiau Vesekso karalius Alfredas Didysis buvo linkęs kovoti. X a. pirmojoje pusėje Anglijos karalystes suvienijo Alfredo sūnus Edvardas I Vyresnysis ir anūkas Atelstanas. X a. pabaigoje vykusi Anglijos bažnyčios reforma suteikė naujų kultūrinių impulsų, meno objektų padaugėjo, suklestėjo manuskriptų iliustravimo menas. Reikšmingu meno centru buvo Vinčesteris. Vikingų meno įtaka Anglijoje buvo labai ribota net ir XI a. pr. Angliją valdant Danijos karaliams. XI a. dar iki normanų užkariavimo Anglijoje pradėjo plisti romanikos architektūros bruožai. Garsiausiu anglosaksišku tekstilės kūriniu yra laikomas Bajė gobelenas, nuaustas iškart po normanų užkariavimo XI a. pabaigoje. Iš anglosaksų poetinių pasakojimų garsiausias yra „Beovulfas“.

Architektūra

Skirtumą tarp anglosaksų ir naujos romanikos architektūros jau pastebėjo XI a. Vilhelmo Užkariautojo amžininkai. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai prasidėjo tik XIX a. ir XX a. viduryje kasinėjimų metu rasti pasaulietiniai statiniai.

V a. tik atsikraustę į Angliją germanai gyveno šiek tiek ar pusiau į žemę įleistose medinėse gryčiose Grubenhaus. Šie pastatai taip pat tarnavo kaip dirbtuvės ir derliaus sandėliavimo vietos, o didesniuose kompleksuose − tikriausiai kaip pagrindas aukštesnio pastato grindims. Pirmieji pastatai buvo mediniai. Kasinėjimuose prie Besingstoko buvo rastos nemažų stačiakampių salių medinių pastatų liekanos, kartais su grindimis aukščiau žemės lygio. VI a. pb. atvykstantiems misionieriams iš Italijos ir Galijos buvo įprastos akmeninės bažnyčios. Anksčiausių bažnyčios, Šv. Augustino abatijos ir Šv. Martyno (abi Kenterberyje), buvo vienanavės, kuriose navos gale buvo statomas altorius, už jo apsidė klergijai. Navos šonuose įrengiamos koplytėlės, kurios tarnavo kaip zakristijos ir vietos kapams. Toks bažnyčių planas išliko visą anglosaksų laikotarpį. Daugiausiai išliko kaimiškų vietovių anglosaksiškos bažnyčios minsteriai. Geriausiai išlikusia viduriniojo laikotarpio anglosaksiška bažnyčia yra Briksvorto Visų Šventųjų bažnyčia, pastatyta apie VIII a. pb. Kiek vėlesnės bažnyčios pasižymėjo skulptūriniais ornamentais apie įėjimus ir skulptūriniais frizais. Šių fragmentų išliko Švč. Marijos bažnyčioje Brydone (Lesteršyras), Ledshamo bažnyčioje (Vakarų Jorkšyras), Šv. Petro bažnyčioje Britforde (Viltšyras). To meto skulptūros bruožai rodo Karolingų meno apraiškas. VIII a. pasaulietinė architektūra keitėsi iš medinės į akmeninę.

IX a. prasidėjus vikingų puldinėjimams iškilo poreikis įtvirtinti gyvenvietes, atitinkamai atsirado poreikis tokių gyvenviečių išplanavimui, prasidėjo jų urbanizacija ir romėnų laikais įkurti miestai, Vinčesteris ir Londonas, anksčiau praradę miestų bruožus, vėl pradėjo virsti urbanistiniais centrais. X a. pabaigos vienuolynų reformos išdavoje buvo praplėsti seni bažnytiniai pastatai ir pastatyta naujų, kurių pavyzdys − Švč. Marijos Kastre bažnyčia Douveryje (Kentas). Kai kurios bažnyčios buvo paprastesnio plano, be centrinio bokšto. Menkesnės svarbos bažnyčios buvo toliau statomos medinės, bet tik viena iš jų, Grynstedo bažnyčia (Eseksas), išliko.

Galerija

Metalo dirbinys − auksinė diržo sagtis iš Satono Hu laivo, VII a. pr.
Metalo dirbinys − rankinės papuošimas iš Satono Hu laivo, VII a. pr
Sidabrinė segė
„Frankų dėžutė“, dramblio kaulo dėžutės dekoras
Edgaro čarterio Vinčesterio naujajai abatijai iliustracija, X a. vidurys.
Įžengimo į Jeruzalę iliustracija, „Šv. Etelvoldo benedektionalas“, X a. pb.
Švč. Marijos Kastre bažnyčia Douveryje (Kentas), apie XI a. pr., restauruota, šalia − romėnų laikų švyturio liekanos
Grynstedo bažnyčia (Eseksas), XI a. vid.

Šaltiniai

Vikiteka: Anglosaksų menas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Janson’s History of Art: The Western Tradition (8th Edition). Pearson Education, 2011, p. 314−317
Encyclopaedia Britannica
The Grove Encyclopedia of Medieval Art and Architecture, t II. Oxford University Press, 2012. p. 79−98
khanacademy.org